Grįžti atgal

Kaip atkurti gyvenimo ir darbo balansą?

Naujienos 2020-05-25

Paulius Rakštikas

Paskutiniai keli mėnesiai privertė daugelį mūsų susimąstyti, kiek iš tiesų įmanoma atskirti darbą ir laisvalaikį. Riba tarp darbo ir poilsio tarytum išsitrynė. Dalyvauti dviejuose pokalbiuose vienu metu? Laisvai. Tikrinti programinį kodą aptarinėjant naujausią filmą su antrąja puse? Kas čia tokio! Bet ar mūsų dar labiau išsiblaškęs dėmesys ilgainiui netaps kliūtimi tiek kokybiškam darbui, tiek kokybiškam poilsiui? Ir kiek darbų iš tiesų galima atlikti vienu metu? Vieną, užtikrintai sako psichologas, mindfulness mokytojas ir meditacijų programėlės „Pauzė“ autorius Paulius Rakštikas. „Work in Lithuania“ pakalbino Paulių kritiniu momentu daugeliui darbuotojų – prieš pat grįžimą į „normalų“ gyvenimo ritmo.

Koks būtų pagrindinis patarimas žmogui, kuris nori būti dėmesingesnis darbe ir kasdieniame gyvenime?

Visų pirma, būtina vengti darbo ir laisvalaikio persipynimo. Žmonės, kurie sako, kad darbas yra kaip hobis, paprasčiausiai kabina kitiems (o pirmiausiai – sau) makaronus. Šioje vietoje daug kas bando teisintis, atsiranda „gal, bet, mano atveju“. Manęs tai neįtikina. Pažiūrėkit į daug kuriančius žmones, jie tikrai nepasakys, kad darbas ir laisvalaikis yra tas pats.

Neįmanoma pusiau ilsėtis ir pusiau dirbti. Jei penktadienį įsimetam kompiuterį į kuprinę, sakydami, kad prisėsim pusvalandukui, tai mes sugadinam tiek darbą, tiek poilsį. Turėtume aiškiai įvardinti, ką konkrečiu metu darome – dirbame ar ilsimės. Kitaip greitai išsiblaškome. Kolegos atsiųstas filmukas virsta kitu filmuku, paskui portalų naršymu, ateina pietūs, o prieš akis vis dar tas pats darbinis laiškas, kurį buvome pradėję rašyti ryte. Tada darbai iškeliauja su mumis namo, kur vėlgi viskas persipina, padarome nedaug, priebėgom. Kitą dieną grįžtame į darbą nepailsėję, mums sunku susikaupti ir viskas vėl kartojasi iš naujo.

Kai pagalvoji, žmonės, kurie perdega, tikrai nebūtinai dirba daugiau, nei kiti. Dažniausiai tai yra žmonės, kurie blaškosi tarp darbo ir laisvalaikio, bandydami darbą įterpti, kur tik įmanoma. Paimkim profesionalius sportininkus. Jie gi nesitreniruoja kiekvieną pasitaikiusią akimirką, o laikosi grafiko, kuriame užtikrinamas nepertraukiamas poilsio laikas.

Ar tokiems žmonėms, kurie vienu metu linkę daryt N dalykų, galėtų padėti meditacija ar kitokia praktika?

Meditacija nėra vaistas ar atsakymas į visus klausimus. Pagrindinis dalykas, dėl kurio žmonės pradeda jausti diskomfortą yra balanso praradimas. Kalbu apie tai, kiek laiko skiriame savo poreikiams – miegui, fiziniam aktyvumui, santykiams su mums artimiausiais žmonėmis. Prieš imantis kokių nors pokyčių, reikėtų susitvarkyt savo rutiną. Labai padeda kurį laiką, pavyzdžiui savaitę, stebėti save ir žymėtis, kiek laiko ir kam mes skiriame. Dažnas žmogus nustemba, nes esame pratę matyti dalykus kitaip, negu jie yra iš tikrųjų.

Pažvelgus į savo rutiną, atsakykite sau į klausimus: Ar miegu bent 7,5 valandos? Ar esu fiziškai aktyvus? Maitinuosi sveikai ar retai randu laiko pietums? Kiek laiko skiriu artimiausiems žmonėms? Grąžinus į gyvenimą pusiausvyrą, galima pradėti ugdyti savo dėmesingumą. Laimei, tai nėra sudėtinga.

Nuo ko reikėtų pradėti?

Įsivaizduokit, kad prisėdote dirbti, jaučiatės susikaupęs, bet suskamba mobilusis. Jūs galite net neskaityt žinutės ir neimti telefono į rankas, bet jūsų dėmesys kažkiek nukrypsta. O juk per pusvalandį telefonas suvibruoja ne vieną ir ne du kartus.

Pirmas žingsnis, kurį rekomenduoju visiems yra išsijungti absoliučiai visus pranešimus. Tai nėra taip radikalu, kaip gali pasirodyti, nes dauguma darbų nereikalauja, kad žmogus būtų „always on“. Kai nuolat blaškomės tarp skirtingų impulsų, išsivysto taip vadinamas nuolatinis dalinis dėmesys. Jeigu protas yra be perstojo blaškomas, jis pats nuolat ieško dirgiklių. Kai jų nėra, ima atrodyti, kad kažkas negerai. Taip ir išsivysto priklausomybės nuo interneto, telefono, žinučių. Jeigu atrodo, kad sunku atsisakyti visko iš karto, galima pradėti paeiliui – pavyzdžiui, pasilikti paštą, bet atsisakyti „Messenger“. Siūlau išbandyti visiems, po kelių savaičių nesinorės grįžti prie ankstesnių įpročių.

Sąmoningumo ar atidos (mindfulness) praktika vis dažnesnė įmonėse. Kodėl taip yra? Kaip pamatuoti tokios praktikos naudą?

Taip, mindfulness ir meditacijos praktikos tampa vis populiaresnės tiek paskaitų, tiek mokymų pavidalu. Jei iš pradžių reikėjo aiškinti, tai dabar žmonės jau kreipiasi konkrečiai – kada, kiek ir kaip. Na, o naudos matavimas nėra vienareikšmis dalykas. Pavyzdžiui, Vokietijos įmonė „SAP“, siūlanti mindfulness praktikas 22 tūkst. savo darbuotojų, yra išvedusi, kad vienu procentu padidėjęs darbuotojų įsitraukimas padidina pelną keliasdešimčia milijonų eurų. Bet žiūrėti vien per šią prizmę būtų klaidinga. Juk kalbame apie darbuotojų psichinę sveikatą, apie jų patirties kokybinį lygmenį.

Tiek man, tiek personalo vadovams pagrindiniai rodikliai yra žmonės, kurie tęsia praktiką, ta kritinė masė žmonių, kurie jaučia, jog jiems tai naudinga. Pavyzdžiui, organizacijoje, kurioje šįryt vedžiau praktiką, dalyvavo 30 žmonių. Ar tai daug, kai organizacijoje šimtai žmonių? Gal ir ne, bet visgi 30 žmonių randa laiko prisijungti prie grupės tris kartus per savaitę ir valandą laiko pamedituoti. Mažėja streso lygis, gerėja tarpasmeniniai santykiai, o tai, savo ruožtu, pagerina darbo rezultatus.

Pabaigai, klausimas – kaip „sveikai“ grįžti į darbą biuruose? Kokių pastangų reikia iš darbuotojo, o kokių – iš darbdavio pusės?

Pirmiausia reikėtų užduoti esminius klausimus sau ir kolegoms. Koks buvo šis laikas? Ko išmokote? Kas padėtų grįžti į darbą? Ką norėtumėte iš buvusio laikotarpio perkelti į kasdienybę? Darbdavys neturėtų duoti tono, kad nėra darbo valandų, nes jis turi būti suinteresuotas kokybišku poilsiu. Aišku, smagu, kai darbuotojas atrašo šeštadienį, bet tas trumpas prisėdimas prie darbų savaitgalį gali pakenkti darbui savaitės metu.
Labai padeda trumpų, vienijančių ritualų vedimas. Ir tai nebūtinai valandos trukmės meditacija! Tai gali būti ir penkiaminutė, kai pasidalinama geromis naujienomis ar bendra mankšta. Pastebima, kad tik vienos minutės tylos pauzės įvedimas prieš susirinkimą pakeičia viso susirinkimo eigą. Jie tampa trumpesni, efektyvesni.