Andrius Januta
Linkedin
Tai, kad Lietuvoje nėra darbo – tik mitas. Visi mano užsienyje gyvenę draugai darbus čia susirado lengvai.
Dirba Adform Pasiūlymai
Atvyko iš Švedijos
Pareigos IT Security Analyst and Penetration tester

Penkerius metus Stokholme praleidęs Andrius Januta sugrįžo į Lietuvą ir čia pritaikė IT kriminologo profesiją: „Gyvenimas Stokholme – savianalizės etapas.

Kiek laiko praleidai užsienyje ir ką ten veikei?

Švedijos sostinėje Stokholme studijavau informacinių technologijų magistrantūroje. Tame pačiame universitete dirbau laborantu. Kadangi buvo gana sunku įdomų darbą suderinti su studijomis, diplomą gavau tik po penkerių metų. Tikrai nesigailiu nė vienos Švedijoje praleistos dienos. Dabar esu vienas iš nedaugelio IT kriminologijos srities specialistų.

Kas paskatino sugrįžti į Lietuvą?

Sužinojęs, kad „Swedbank“ Lietuvoje ieško IT saugumo aspektus išmanančių darbuotojų, pateikiau prašymą, man buvo pasiūlytas darbas ir grįžau į Vilnių. Tame banke dirbau vienus metus, paskui atsidūriau „Adform“, kur dirbu iki šiol.

Papasakok, kuo pasižymi dabartinės tavo pareigos?

Su visa komanda rūpinamės interneto reklamos rodymo ir valdymo platforma bei infrastruktūros saugumu. Tokius specialistus samdo toli gražu ne kiekviena įmonė, taigi manau, kad man pasisekė. Nors pastaruoju metu darbo skelbimų į panašias pozicijas atsiranda vis dažniau.

Kokiu įgyvendintu projektu, įveiktu iššūkiu ar kitu pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

Sunku išskirti kažką konkretaus, nes kiekviena diena praeina labai įdomiai – tikriausiai todėl, kad iššūkius kelia ne viršininkai, o tu pats. Analizuoji problemą, sugalvoji geriausią jos sprendimo būdą ir pristatai vadovams ar kitoms komandoms. Džiugu, kai esi vertinamas kaip savo srities specialistas, o ne tiesiog pasamdytas atlikti monotoniškas užduotis.

Ar sunku buvo susirasti darbą?

„Adform“ vadovai mane patys pasikvietė. Tuo metu buvo buriama nauja saugumo komanda ir tokio pasiūlymo atsisakyti tiesiog negalėjau. Apskritai tik mitas, kad Lietuvoje nėra darbo. Visi mano draugai, ilgėliau pagyvenę užsienyje ar nusprendę kurį laiką pakeliauti, grįžę lengvai čia susirado darbus.

Kokius pastebėjai ryškiausius abiejų šalių skirtumus, susijusius su darbu?

Kai grįžęs į Lietuvą įsidarbinau banke, dažnai vykdavau į Stokholmą į komandiruotes, todėl galėjau labai tiksliai palyginti, kaip dirbama abiejose šalyse. Pastebėjau, kad Švedijoje žmonės labiau atsipalaidavę, kartais net per daug: aptarimai, kavos pertraukėlės, daug susitikimų – tiesiog nelieka laiko dirbti. Tačiau tai tik mano labai subjektyvi nuomonė ir patirtis. Lietuviai laiką naudoja daug efektyviau, per dieną atlieka daugiau užduočių nei švedai. Džiaugiuosi, kad bent jau mano darbo specifika yra ypatinga – nekreipiama per daug dėmesio į darbo valandas: jeigu darbus baigiau, nieko nebijodamas einu namo. Tačiau man rūpi tai, ką darau, tad matydamas, kad reikia, visada padirbėsiu ilgiau ar ką nors atliksiu namuose.

Ko pasiilgdavai gyvendamas užsienyje?

Stokholmą ir Vilnių skiria tik vienos valandos skrydis. Vos tik ko nors pasiilgdavau ar atsirasdavo reikalų Lietuvoje, tuoj pat galėdavau sugrįžti. Be to, Stokholme studijuoja ir dirba daug įdomių, perspektyvių lietuvių, su kuriais vis tekdavo pabendrauti. Taigi nors Švedijoje praleidau penkerius metus, nuo Lietuvos per daug atitolti nespėjau.

Kuo sugrįžus į Lietuvą buvo sunku patikėti? Kas sukėlė nuostabą?

Vilnius labai pasikeitė į gerąją pusę. Vyksta daug įdomių renginių, atsidarė naujų barų ir restoranų, labai rūpinamasi aplinka. Atsigavęs Vingio parkas, nutiesti dviračių takai, vykdomi nauji projektai miesto centre – visa tai ypač džiugina. Ir centro ribos plečiasi. Atgimęs Naujamiestis – fantastiškas rajonas.

Papasakok, kaip pasikeitė tavo gyvenimo kokybė sugrįžus.

Gyvendamas Stokholme patyriau šiokį tokį savianalizės etapą, suteikusį pokyčių mano savivertės ir aplinkos suvokimui. Stokholme teko dirbti tiek universiteto, tiek privačiojo sektoriaus aplinkoje: stebėjau, ką ir kaip žmonės veikia, analizavau, kas, jų nuomone, yra kokybiška gyvenimo veikla, ir pan. Anksčiau, prieš išvažiuodamas iš Vilnaus, į tai, matyt, nekreipdavau tiek dėmesio, gal ir nebuvo aktualu. Visgi kasdienė veikla ar tam tikri užsiėmimai turi įtakos gyvenimo kokybei, tačiau daugiausia tai ateina su požiūriu ir supratimu, kokia veikla tu nori užsiimti. Kai šitą supranti ir išsiaiškini, kokią iš to gauni grąžą, mano galva, tuomet aplanko pasitenkinimo ir kokybės pojūtis. Apibendrinant, sugrįžus čia ir žvelgiant retrospektyviai – išmokau kitokio požiūrio į vertybes, bendravimą ir kaip pačiam kurtis tokią gyvenimo kokybę, kokios norisi.

Laisvalaikis Lietuvoje ir Švedijoje. Už ką Lietuvai dėtum pliusus?

Veiklos ten ir čia labai skyrėsi. Stokholme daug laiko praleisdavau tyrinėdamas miestą: norėjosi atrasti naujas vietas, barus, vakarėlius miškuose, susipažinti su naujais žmonėmis. Vilniuje viskas sava – daugiau tikrų draugų, šeima šalia, todėl nieko ieškoti nebereikia. Dažnai keliauju į Anykščius, kur gyvena draugės šeima. O Vilniuje patinka tai, kad nebrangūs bilietai į kultūros renginius. Stokholme, jei nori kur nors nueiti, tenka pasvarstyti, ar tikrai gali sau tai leisti, o čia lankausi visur, kur tik noriu.

Kaip manai, kokį mitą apie Lietuvą reikėtų sugriauti pirmiausia?

Kad darbdaviai nesirūpina darbuotojais. Bent jau mano srityje tai jau tolima praeitis.

„Nežinau, ar grįžti į Lietuvą.“ Ką patartum dvejojančiam bičiuliui?

Patarčiau pirmiausia suprasti, ką grįžęs jis nori veikti. Darbas sudaro labai didelę mūsų gyvenimo dalį, tad džiugu, kai mėgstama veikla tampa darbu, arba darbas – mėgstama veikla, kasdien gali daryti tai, kas tau asmeniškai suteikia pasitenkinimą. Todėl, kai žinai, kad tavęs laukia įdomūs iššūkiai, visos abejonės dingsta.

Koks būtų praktiškas patarimas draugui, ketinančiam persikraustyti į Vilnių?

Skirk nuomai šiek tiek didesnę sumą, bet gyvenk centre. Nereikės švaistyti pinigų transportui ir liks daugiau laiko, kuris irgi kainuoja.