Dominykas Punis
Linkedin
Tikiu, kad efektyviai funkcionuojančių verslų netrūksta ir Lietuvoje, tiesiog yra svarbu auginti tinkamą darbo kultūrą bei požiūrį į žmones.
Dirba Treatwell Pasiūlymai
Atvyko iš UK
Pareigos Agile treneris - konsultantas

Studijos Anglijoje, pirma nustebinusios savo sunkumu, ir ne visada suprantamas britų humoras. Gyvenimas lėktuve ir viešbučiuose, kas savaitę skrendant į Švediją konsultuoti milžinės „IKEA“. „Agile“ metodų atveriamos durys ir netikėta pažintis su šio metodų evangelistu, pakeitusi karjeros kryptį. Apie tai ir dar daugiau kalbamės su Dominyku Puniu, einančiu Agile Coach rolę įmonėje „Treatwell“ Vilniuje.

Pradėkime nuo to, kuo tave sužavėjo gyvenimas ir studijos JK?

Mintis, kad tam tikrų kompetencijų galima įgauti tik užsienyje man buvo įskiepyta dar nuo mokyklos laikų. Konkrečias paieškas pradėjau, kai nemažai žmonių iš mano draugų rato ėmė svarstyti apie studijas svetur. Kadangi mokykloje sekėsi neblogai, išvykti draugų paskatintas galiausiai nusprendžiau ir aš. Tuo metu atrodė, kad neišvažiuoti į užsienį būtų galbūt net šiek tiek gėda!

Kaip sekėsi integruotis į naują kultūrą ir mokymo sistemą?

Nors jokių konkrečių lūkesčių dėl mokymosi proceso neturėjau, atvykęs buvau šiek tiek šokiruotas. Mokytis buvo sudėtingiau, kadangi studijos vyko daug aukštesniame lygyje. Kaip bebūtų, su laiku perpratau, kad mokymasis čia vyksta laisviau ir reikia daugiau pačiam gilintis į tai, kas tau yra įdomu.

Kalbant apie kultūrą, JK egzistuoja nemenka atskirtis tarp vietinių gyventojų ir tarptautinių studentų. Nepaisant to, kad visi buvome įtraukti ir bendravimas vyko tikrai maloniai, atsirasdavo ir nemažai kalbinių bei kultūrinių barjerų. Ypač akivaizdu tai buvo jaunimo tarpe – tam, kad suprastum vietinį humorą vien kalbos mokėjimo nepakanka. Dėl to artimesnį ryšį užmezgėme su kitais lietuviais ir studentais iš kitų kraštų.

O kada pradėjai kurti savo karjerą – dar studijų metais ar tik pabaigęs mokslus?

Na, viena iš priežasčių, kodėl taip noriai išvažiavau į Angliją buvo tai, kad mano kurse vieni iš keturių studijų metų buvo skiriami praktikai. Pamaniau, kad kuo anksčiau pradėsiu dirbti pagal savo specialybę – tuo geriau. Pirmaisiais studijų metais dirbti nereikėjo, kadangi finansiškai rėmė tėvai. Tai suteikė man galimybę daugiau laiko skirti mokslams ir kultūrinei integracijai. O nuo antrųjų studijų metų, nepaisant to, kad universitetas šiuo klausimu itin daug pagalbos nepasiūlė, pradėjau darbuotis „IBM“ verslo konsultanto pareigose. Po mokslų vėl sugrįžau į tą pačią įmonę – šįkart jau nebe Londono pakraštyje – kur didesnę laiko dalį praleidau vystydamas projektus jos klientams.

Dabartinę savo profesinę sritį atradau dirbdamas projekte „IKEA“, kur buvau atsakingas už dviejų komandų taikomus darbo procesus ir sklandų bendradarbiavimą. Gavosi taip, kad pirmadieniais darbo reikalais skrisdavau į Švediją, o ketvirtadieniais grįždavau atgal. Kadangi pačiam klientui nebuvo svarbu, į kurią šalį konkrečiai aš grįžtu, galiausiai nusprendžiau išsikraustyti iš savo buto Londone ir savaitgalius leisti Lietuvoje.

O kaip atėjo sprendimas giliau įleisti šaknis Lietuvoje ir pradėti dirbti vietinėje įmonėje?

Penktadienius ir savaitgalius leisdamas Lietuvoje nuolat domėjausi, kaip mano pamėgta sritis atrodo čia ir kas yra jos lyderiai. Netrukus pastebėjau, kad visur šmėžuoja vienas ir tas pats vardas – Vaidas Adomauskas, Lietuvos „Agile“ evangelistas įkūręs šios metodikos platinimo asociaciją „Agile Lietuva“. Kiek vėliau, skrisdamas iš Kopenhagos į Vilnių netikėtai jį sutikau lėktuve. Mano žinios ir iniciatyvumas, matyt, padarė įspūdį ir mes nusprendėme pabandyti plėsti „Agile“ konsultacijas Lietuvoje. Tai man buvo dar viena paskata atsisakyti patogaus angliško atlyginimo ir pradėti kurti ką nors rimčiau čia.

Tuo metu, tiesa, galutinio sprendimo dar nepriėmiau, nes konsultacijų Lietuvoje tuo metu vis dar šiek tiek trūko. Dėl to, iš Vaido pažįstamos priėmiau pasiūlymą sugrįžti į Lietuvą ir „SEB“ banke įsidarbinti „Agile“ konsultantu. Taip nusprendžiau ne tik dėl noro dirbti gimtajame krašte, bet ir dėl karjeros perspektyvų, kadangi Anglijoje dėl didesnės konkurencijos analogiškas pareigas užimti galėčiau tik po kokių 2 ar 3 metų.

Kaip pavyko įsidarbinti tavo dabartinėje darbovietėje?

Istorija ganėtinai vingiuota! Iš pradžių, iš „SEB“ banko perėjau į „Danske“ banką, o tuo pat metu tęsiau verslo konsultacinę bei vidinių ir viešųjų mokymų veiklą  kaip laisvai samdomas darbuotojas. Kaip bebūtų, po kurio laiko atsikandęs konsultanto duonos gavau pasiūlymą iš „Treatwell“ kurį su malonumu priimiau, nes mane sudomino tiek įmonės veikla, tiek jų teisingas požiūris į žmones bei verslo procesus. Kadangi tai įvyko vasario mėnesį, labai džiaugiausi, kad prasidėjus karantinui mano darbinė veikla iš esmės nepakito ir kad neiškilo grėsmės mano pozicijai. Kadangi įmonėje „gyvai“ išdirbau tik apie mėnesį, prisitaikyti prie darbo išimtinai nuotoliniu būdu buvo nemenkas, tačiau labai įdomus, iššūkis.

Na ir dar norėjau paklausti ar pavyksta tarptautinėms įmonėms savo darbo kultūrą ir gerąsias praktikas perkelti į Lietuvą? Ar dirbdamas „Treatwell“ jautiesi panašiai, kaip jauteisi dirbdamas lygiavertėje JK ar Švedijos įmonėje?

Palaikau Lietuvą ir lietuviškas įmones, tačiau manau, kad visuomet reikia įsivertinti ar įmonės darbo kultūra, žvelgiant iš išorės, atitinka tai, ką jos darbuotojai mato iš vidaus. Tiesa, nepasakyčiau, kad Anglijos darbo kultūra yra vienareikšmiškai geresnė, nes daug kas priklauso ir nuo konkrečios įmonės bei jos vadovų. Tikiu, kad efektyviai funkcionuojančių verslų netrūksta ir Lietuvoje, tiesiog yra svarbu auginti tinkamą darbo kultūrą bei požiūrį į žmones. O grįžtant prie „Treatwell“, įmonė tikrai vadovaujasi teisingu požiūriu, kuris yra aiškiai perteikiamas ir Lietuvoje esantiems jos darbuotojams, kurie, savo ruožtu, prisideda prie jo plėtojimo.